*Čia nerašysiu apie vaistinėlės sudėtį ir atskirus vaistinius bei medicininius preparatus.
Ruošiantis kelionei į Pamyro kalnus, teko susidėti nemažą medicininių priemonių ir vaistų krepšį. Komplektuodama vaistinėlę, turėjau atsižvelgti į didelį vykstančių asmenų skaičių (43), regiono atokumą ir sudėtingą specializuotos medicininės pagalbos prieinamumą. Remdamasi prieinama užsienio literatūra bei kalnų gelbėtojų bei medikų rekomendacijomis, susikroviau krepšį, kuris svėrė apie 6kg. Žinoma, ir išlaidos buvo ne mažos. Kelis kartus peržiūrėjau sąrašą priemonių. Ne, nieko negalėjau išimti. Krepšyje buvo tvarsliava (bintai, skarelės, pleistrai, servetėlės) žaizdų priežiūrai, 2 buteliukai antiseptinio tirpalo, 2 SAM įtvarai, nudegimų ir žaizdų siuvimo rinkinukai, du dėklai su ampulėmis ir švirkštais, kraujospūdžio matavimo aparatas, termometras, stetoskopas, pora tepalų nuo skausmo ir krepšys įvairių tablečių (nuo skausmo, peršalimo, kalnų ligos, pilvo problemų, nemigos, širdies ligų ir panašiai). Komplektavau medicinines priemones ir vaistus į du atskirus krepšius, kad kelionės metu būtų gabenama dviejų asmenų, taip užtikrinant vaistinėlės saugumą ir prieinamumą (nelaimės atveju, praradus vieną krepšį, dalis būtiniausių priemonių išliktų).
Ir štai, su kokiomis problemomis ir sunkumais susidūriau:
- Gabenau vaistinėlę registruotame bagaže. Rizikavau. Bagažui neatvykus ar vėluojant oro uostuose, visa grupė galėjo likti be vaistų. Kita vertus, išvengiau nereikalingo tikrinimo ir galimo pareigūnų kabinėjimosi oro uostuose. Nors kontroliuojamų vaistinių preparatų neturėjau, kai kuriose šalyse vaistinėlės gali būti konfiskuojamos vien dėl to, kad brangiai kainuoja. Šį sykį pasisekė, oro uostuose neužkliuvau.
- Kadangi registruoto bagažo galėjome imti tik 20kg, medicininis krepšys užėmė didelę dalį mano kuprinės. Mano asmeniniai daiktai tilpo, tačiau negalėjau paimti dalies grupinio inventoriaus bei maisto, taip sudarydama problemų grupės nariams.
- Padalinus medicinines priemones į dvi dalis, man liko apie 3,5kg krepšys, kurį turėjau neštis iki bazinės stovyklos pati (asiliukams tokio krovinio patikėti negali). Kiti tuo tarpu mėgavosi lengvu dienos žygiu be didesnio svorio tik su vienai dienai reikalingais daiktais (vandeniu, užkandžiu ir panašiai).
- Kalbant apie vaistinėlės svorį, buvau sudėjus tik būtiniausias priemones ir vaistus. Ir protingus jų kiekius. Tokius elementarius vaistus, kaip ibuprofenas, rekomendavau kiekvienam dalyviui pasiimti asmeniškai. Žinoma, buvo tokių, kurie neturėjo. Jiems daviau. Taip pat buvo tokių, kurie prašė kitų vaistinių preparatų, kuriuos yra pratę vartoti namie (angliuko, Mezym, šildančių, šaldančių tepalų ir panašiai). Šių preparatų neturėjau, nes jie nėra būtini gydymui. Vis tik buvo nepasitenkinimo, kad šių preparatų neturiu.
- Komplektuojant vaistinėlę, dalį priemonių paėmiau iš savų, anksčiau turėtų, dalį turėjau įsigyti. Išleidau ne mažą sumą pinigų. Kelionės organizatoriai žadėjo kompensuoti. Kai pateikiau sąskaitą, atsirado tokių, kurie pareiškė, jog vaistų nenaudojo, tad kodėl turėtų mokėti pinigus. Žinoma, pagrindinis organizatorius be jokių komentarų pinigus atidavė. Tačiau nėra malonu girdėti panašius komentarus iš komandos narių.
Jeigu turite patarimų šiais ir kitais ekspedicijų vaistinėlių klausimais, rašykite.
2. Vaistinėlė yra bendras grupės inventorius ir jos svoris turi būti skaičiuojamas kaip bendro inventoriaus: virvių, maisto ir pan.
5. Vaistinėlė kaip draudimas, reikia tik džiaugtis, jei nereikėjo panaudoti, bet tai yra visos grupės išlaidos. Klausimas, ką daryti su likusiais vaistais – jei jie dar bus geri, galima panaudoti kitoje kelionėje.
Kaip ir savaime suprantami dalykai. Tačiau ne visiems.
Mano išvada: prieš kelionę reikalingas grupės narių švietimas ir informavimas, kam ir kokia vaistinėlė yra reikalinga.