Turbūt mažai kas bandys nuginčyti, jog kalnuoti regionai yra gražūs. Keliaujant kalnuose akį traukia snieguotos kalnų viršūnės, pasakiškai mėlyni ledynų plyšiai, saulės nutviekstos spalvotos uolienos, skaidrūs lediniai kalnų upeliai, neaprėpiami sniegynai. Dangus dienos metu būna daug mėlynesnis, o naktį nušviečia daug daugiau žvaigždžių. Kalnų kraštovaizdžiu žavimės galbūt dėl to, kad retai čia lankomės, galbūt užgniaužia kvapą gamtos jėga ir nepavaldumas žmogaus įgeidžiams, galbūt dar prisideda euforija dėl smegenims tiekiamame kraujyje sumažėjusio deguonies kiekio. Galbūt yra ir kitų priežasčių. Vienu ar kitu atveju, kalnų grožis traukia daugelį. Tačiau turime nepamiršti, kad šis grožis gali būti pavojingas. Trumpai aptarsiu kelis kalnų aplinkos faktorius, galinčius sukelti grėsmę sveikatai ir gyvybei.
Atmosferos slėgis. Kiekvienas mokinukas žino, kad kylant į viršų mažėja atmosferos slėgis. Taip yra todėl, kad mažėja oro stulpas, slegiantis tam tikrą tašką. Jeigu atmosferos slėgis jūros lygyje yra apie 760 mmHg, tai 5 km aukštyje jis sumažėja perpus, o Everesto viršūnėje belieka tik apie 250 mmHg. Beje, aukštis virš jūros lygio nėra vienintelis faktorius, lemiantis atmosferos slėgio svyravimą. Atmosferos slėgis kinta priklausomai nuo platumos, oro temperatūros bei metų laikų (1 pav).
Gal todėl įkopimų į Everesto viršukalnę žiemos metu yra tiek nedaug. Pirmasis ir kol kas vienintelis 1987 gruodžio 22 dieną į Everestą be papildomo deguonies įkopė nepalietis Ang Rita Sherpa. Tą dieną barometrinis slėgis viršukalnėje buvo 247 mmHg (2).
Kaip atmosferos slėgio pokyčiai veikia žmogaus organizmą? Mažėjant oro slėgiui, mažėja ir parcialinis (dalinis) deguonies slėgis įkvepiamame ore. O nuo parcialinio deguonies slėgio priklauso deguonies patekimas (difuzija) į kraują. Tad jei mažesnis yra atmosferos slėgis, mažesnis yra ir deguonies parcialinis slėgis ir mažiau deguonies molekulių pateks į kraują. Deguonies trūkumas organizme vadinamas hipoksija. Ūmiai atsiradusi hipoksija greitai sukels sąmonės praradimą bei organizmo žūtį. Tuo tarpu einant į kalnus susiduriame su lėtine hipoksija, kuri sukelia įvairias organizmo reakcijas bei pokyčius, kuriuos mes vadiname aklimatizacija ar kalnų liga.
Temperatūra. Kylant į viršų, krinta ir oro temperatūra, nepaisant platumos. Kas 150 m oro temperatūra sumažėja apie 1°C. Nenuostabu, kad Everesto viršūnėje tikėsimės vidutinės -40°C temperatūros. Žiemos mėnesiais ši temperatūra yra daug žemesnė. Tačiau daug svarbiau už oro temperatūrą yra jutiminė temperatūra (wind chill), atsirandanti dėl vėjo ir drėgmės. Žema oro ir jutiminė temperatūra yra didžiausi sušalimų ir nušalimų rizikos veiksniai. Apskaičiuota, kad netoli Everesto viršūnės jutiminė temperatūra yra visalaik mažiau nei -30°C, o veido nušalimų laikas (facial frostbite time) visada mažiau nei 20 minučių. Pavasario sezonu vidutinė jutiminė temperatūra yra apie -50°C, veido nušalimai atsiranda per 5 minutes. Žiemos metu jutiminė temperatūra siekia -60°C ir žemiau, o veido nušalimo laikas sumažėja iki 1 minutės (3).
Oro drėgmė. Krintant oro temperatūrai, mažėja ir oro drėgnumas. Todėl aukštikalnėse nepastebimai daug vandens prarandame vien kvėpuodami. O jei turėsime omenyje, kad dėl oro trūkumo ir fizinio krūvio padidėja kvėpavimo dažnis, tai vandens praradimai gali siekti iki 200ml per valandą. Akivaizdu, kad ilgesnių kelionių kalnuose metu rimtą pavojų gali kelti dehidracija. Be to, sausas šaltas įkvepiamas oras dirgina kvėpavimo takus ir gali sukelti įkyrią slogą ir kosulį.
Saulės radiacija. Aukštikalnėse saulės radiacijos poveikis padidėja dėl dviejų priežasčių: mažesnis atmosferos sluoksnis sugeria mažiau saulės spindulių, todėl daugiau radiacijos pasiekia žemės paviršių, o sniegas dar papildomai gali atspindėti iki 90% saulės spinduliuotės. Turbūt akivaizdu, kad nudegimai saulėje ir saulės šviesos sukeltos akių ligos (fotokonjunktyvitas) gali būti labai stiprūs aukštikalnėse tiek ant sniego, tiek ir ant uolų. Dar daugiau, reikia nepamiršti ir perkaitimo bei karščio smūgio pavojaus. Ypač keliaujant ledynu tarp dviejų kalnų, kur saulės refleksija padvigubėja.
Daugiau visokių pavojų slypi kalnuose: sniego ir akmenų griūtys, sunkiai prognozuojami orai su liūtimis, sniego audromis bei nepermatomais rūkais, žaibai, ledynų plyšiai ir bedugnės. Nereikia pamiršti ir žmogiškojo faktoriaus: teroristų atakos bei pagrobimai trečio pasaulio šalyse nėra reti. Tačiau kad ir kaip ten būtų pavojinga, žmonės vis tiek keliauja kalnų regionuose. Viskas, ko reikia, tai nepamiršti galimų pavojų ir jiems pasiruošti.
Literatūra:
- West J. B. “Oxygenless” climbs and barometric pressure. Am Alpine J 1984; 226: 126 – 133.
- John B. West, Robert B. Schoene, Andrew M. Luks and James S. Milledge. High Altitude Medicine and Physiology. 5th edition, 2013
- Moore G. W. Semple J. L. Freezing and frostbite on mount everest: new insights into wind chill and freezing times at extreme altitude. High Alt Med Biol. 2011, 12(3):271-5.