Papasakosiu 39 metų vyro (pavadinkime jį Jonu), anksčiau keliavusio kalnuose ne vieną kartą, istoriją.
Vieną vasarą Jonas su draugais išsiruošė kelionėn į atokius Kirgizijos kalnus. Po nakvynės Karakole (aukštis 1745 m), grupė automobiliu pasiekė 3400 m aukštį, nuo kur turėjo prasidėti jų kelionė pėsčiomis po Tian Šanio kalnus. Pirma diena buvo paskirta aklimatizacijai, lengviems pasivaikščiojimams apylinkėse.
Antrą dieną kompanija su visa savo manta (kuprinės svėrė apie 30 kg) patraukė pėsčiomis į žygį, turėjusį trukti bent kelias savaites. Pirmoji perėja siekė 4200 m aukščio. Einant link jos, statėjant šlaitui Jonas pastebėjo, kad trūksta jėgų, reikia dažniau stabtelti atsikvėpti, eina kur kas lėčiau, nei jo bendražygiai, nors ankstesniuose savo žygiuose panašaus aukščio kalnuose nieko panašaus nebuvo. Draugai padėjo Jonui užsinešti kuprinę lipant į šią perėją. Vėliau dar spėjo nusileisti į 4000 m aukštį, kur praleido naktį. Tą naktį Jonas prastai miegojo, jautė galvos skausmą, gėrė vaistų.
Trečią dieną Jonas jautėsi nepailsėjęs. Nors teko eiti kur kas mažesnį atstumą, jam buvo sunku, jautė stiprų nuovargį, spaudimą krūtinėje fizinio krūvio metu, norėjosi tik ilsėtis ir miegoti. Buvo sunku sukoncentruoti dėmesį. Apetito neturėjo, mažai vartojo skysčių. Vakare nusprendė pradėti gerti Diakarbą po 1 tabletę 2 kartus per dieną, vaistus nuo galvos skausmo. Trečios dienos naktį kompanija praleido 4000 m aukštyje.
Iš ryto Jonui stipriai skaudėjo galvą, pykino, vėmė. Po vėmimo, Jonas pasijuto geriau ir įkalbėjo draugus tęsti kelionę. Tačiau jam eiti sekėsi dar prasčiau, stiprėjo nuovargis, prireikdavo dažnai sustoti atsikvėpti net einant lygia vieta. Į statesnes įkalnes draugai užnešdavo Jono kuprinę. Įdienojus bendražygiai išsidalino daugelį Jono daiktų, jo kuprinė tesvėrė vos 8 kg, tačiau netgi su tokiu svoriu buvo sunku eiti. Įpusėjus ketvirtai žygio dienai stiprėjo skausmas gerklės, krūtinės srityje, atsirado drėgnas kosulys. Grupė buvo priversta nakvoti 4500 m aukštyje. Naktis Jonui buvo labai sunki: krėtė drebulys, vargino dažnas kvėpavimas, dažnas pulsas.
Penktos dienos ryte apie 8 valandą Jonas nebegalėjo atsikelti iš palapinės, pasodintas, griūdavo atgal dėl koordinacijos sutrikimo. Draugai pastebėjo, kad jo kalba pasidariusi nerišli, lėtai atsako į užduodamus klausimus, kvėpavimas žymiai padažnėjęs, lūpos ir veido oda melsvo atspalvio. Nieko nelaukdami, suleido deksametazono 4mg ir pradėjo organizuoti evakuaciją sraigtasparniu. Laukiant pagalbos nepaisant deksametazono injekcijų Jonas išliko dezorientuotas, retkarčiais prarasdavo sąmonę, jo kvėpavimas apsunkintas, kartais netgi gargiantis. Pakilo Jono kūno temperatūra iki 39ºC, todėl draugai jam davė paracetamolio tabletę.
17 valandą grupė gavo žinią, kad sraigtasparnis tądien nebeatskris. Beliko patiems gabenti Joną žemyn. Per 3,5 valandas pavyko “numesti” apie 200 metrų, kur jau sutemus įsirengė nakvynę. Jono draugams tai buvo bemiegė naktis, kadangi pastoviai turėjo budėti, stebėti Jono būklę, stengėsi neduoti Jonui prarasti sąmonės pastoviai jį žadindami. Būtų leidę deksametazono, tačiau daugiau jo nebeturėjo (ar bent manė, kad nebeturi, kadangi už vaistinėlę buvo atsakingas Jonas, o šis negalėjo papasakoti, kad vaistus buvo padalinęs į dvi dalis).
Nors nakties metu Jono būklė pastoviai blogėjo, triko sąmonė, negalėjo rišliai ištarti nei žodžio ir dėl koordinacijos sutrikimo negalėjo atsikelti, vis dėlto, sėkmingai sulaukė septintosios dienos ryto ir pro pravertos palapinės įėjimą Jonas išvydo pirmųjų saulės spindulių apšviestus kalnus.
6:30 ryto atskrido sraigtasparnis, kuris išgabeno Joną į Karakolo ligoninę. Ligoninėje buvo diagnozuota plaučių edema ir plaučių uždegimas, skirtas gydymas deguonimi ir antibiotikais. Galvos smegenų kompiuterinė tomografija neparodė jokių reikšmingų pokyčių galvos smegenyse, bet koordinacija išliko sutrikusi dar kelias dienas. Ligoninėje Jonas praleido apie savaitę laiko. Namo grįžo visiškai pasveikęs ir toliau svajoja apie keliones į kalnus.
Išvados:
- Kalnų liga gali pasireikšti net ir asmenims, kurie Yra keliavę kalnuose, bet anksčiau šia liga nebuvo sirgę.
- Plaučių edema gali prasidėti net ir nedideliame aukštyje (3000 – 4000 m), o jos pirmieji požymiai yra nespecifiški: padidėjęs nuovargis, oro trūkumas lengvo fizinio krūvio metu.
- Progresuojant plaučių edemai, gali prisidėti ir smegenų edema (koordinacijos ir sąmonės sutrikimas).
- Pirmoji pagalba aukštumų plaučių edemos ir smegenų edemos atveju – leistis žemyn. Net ir keli šimtai metrų gali išgelbėti gyvybę.
- Atpažinus pirmuosius kalnų ligos simptomus, kelionės tęsti negalima, kol jie nedings.
- Apie vaistinėlės sudėtį grupėje turi būti informuoti visi dalyviai.