Kas dažniau keliauja po kalnus, yra girdėję apie kalnų ligą. Taip pat dauguma žino, kad reikalinga aklimatizacija. Ir vis tik, kai paklausinėji, išgirsti įvairių teorijų ir mitų apie kalnų ligą bei aklimatizacijos būdus. Čia aš detaliau aprašysiu mokslinį požiūrį į šią ligą, jos mirtinas pasekmes bei galimybę apsisaugoti. Kad neprailgtų skaityti, suskirstysiu temą į kelias dalis: pradedant nuo organizmo pokyčių aukštikalnėse, aklimatizacijos, baigiant kalnų ligos gydymu.
Jau rašiau apie atmosferos slėgio kitimą kylant į viršų. Taip pat rašiau, kad mažesnis slėgis įtakoja mažesnio deguonies kiekio patekimą į organizmą. Sumažėjęs deguonies kiekis žmogaus organizme vadinamas hipoksija. Ji sukelia įvairius pokyčius organizme. Priklausomai nuo hipoksijos atsiradimo greičio bei jos lygio, pokyčiai gali būti netgi mirtini. Mokslui yra žinoma ūmi hipoksija, atsirandanti organizme per kelias minutes – valandas.
Pirmieji su ūmia hipoksija susidūrė oronautai, oro balionais kildami į viršų. Jie ir aprašė tuos pojūčius, kuriuos sukelia deguonies trūkumas dėl mažėjančio atmisferos slėgio. Tragiškiausias ir geriausiai žinomas atvejis buvo 1875 metais Prancūzijoje, kai Gaston Tissandier (1843 – 1899), Joseph Crocé-Spinelli (1843 – 1875) ir Theodore Sivel (1834 – 1875) oro balionu Zenit pakilo į kiek didesnį nei 7,5 km aukštį. G. Tissandier savo ataskaitoje vėliau rašė:
“Ties 7500 metrais jaučiamas ypatingas [viso kūno] nutirpimas… Kančios nėra. Priešingai. Patiriamas vidinis džiaugsmas, tarsi užlietų šviesa. Tampi abejingas viskam… Greitai norėjau pasiekti deguonies [baliono] vamzdelį, tačiau negalėjau pakelti rankos… Staiga užmerkiau akis ir tapau inertiškai, visiškai praradau sąmonę.”
Kai jų oro balionas pasiekė žemę, J. Crocé-Spinelli ir T. Sivel buvo mirę. Jų žūtį lėmė ūmi hipoksija. (1)
Vystantis aviacijai, mokslininkai intensyviai tyrinėjo šį reiškinį. Pastebėta, kad ūmios hipoksijos pagrindiniai simptomai yra susiję su centrine nervų sistema. Jau 1,5 km aukštyje sutrinka naktinis regėjimas. 4 – 5 km aukštyje atsiranda dilgčiojimai pirštuose ir apie burną. Virš 5 km aukščio kai kurie, o virš 7 km visi greitai praranda sąmonę, ir netrukus seka mirtis. Grafike matyti, kad greitai pakilus į Everesto viršukalnės aukštį, sąmonė prarandama per vidutiniškai 2 minutes.
Vis tik yra žmonių, kurie sėkmingai pasiekia aukščiausias Žemės viršukalnes be papildomo deguonies, praleisdami savaites 5 – 6 km aukščiuose. Deguonies trūkumas kitaip veikia jų organizmus dėka aklimatizacijos: prisitaikymo efektyviau pasisavinti deguonį bei toleruoti jo trūkumą. Apie aklimatizaciją ir jos metu vykstančius rganizmo pokyčius papasakosiu kitoje dalyje.
1. John B. West, Robert B. Schoene, Andrew M. Luks and James S. Milledge. High Altitude Medicine and Physiology. 5th edition, 2013