Aklimatizacija aukštikalnėse – tai fiziologiniai pokyčiai organizme, padedantys ląstelėms efektyviau perduoti ir pasisavinti deguonį bei geriau toleruoti deguonies trūkumą. Žmonės skirtingai reaguoja į deguonies trūkumą. Vieni aklimatizuosis greitai ir efektyviai. Kitiems reikės daugiau laiko, kad apsiprastų prie kalnų aplinkos. Treti netgi vykdydami visas rekomendacija, neprisitaikys prie mažesnio deguonies kiekio ir sirgs kalnų liga. Tokia aklimatizacijos galimybių įvairovė patvirtina genetinę jos kilmę. Iš tiesų, yra nustatytas hipoksijos indukuojamas faktorius (HIF), kuris hipoksinėje aplinkoje aktyvuoja galybę įvairių genų ir procesų organizmo ląstelėse.
Bet nesileisiu į mokslinį aklimatizacijos pricesų aiškinimą. Žmonių kalba pabandysiu papasakoti, kokie pokyčiai žmogaus organizme vyksta, kai susiduriama su kintančiu slėgiu ir deguonies trūkumu kylant į kalnus ir kodėl alpinistams yra įveikiamas 8 ir daugiau kilometrų aukštis be papildomo deguonies
Iš lėto kylant į viršų, jau pasiekus 1500 m aukštį per pirmąsias minutes – valandas suintensyvėja kvėpavimas. Taip nutinka, nes mūsų smegenys greitai sureaguoja į deguonies kiekio kraujyje pokyčius, siųsdamos signalus kvėpavimo raumenims dažniau susitraukinėti. Dėl to padažnėja kvėpavimas, jis tampa gilesnis. Ypač šis pokytis pastebimas fizinio krūvio metu: lipant, nešant didesnę kuprinę, juntame, kad trūksta oro, norisi dažniau kvėpuoti, atsikvėpuoti. Sustojus ir ilsintis, oro trūkumo pojūtis sumažėja, dusulys praeina ir galima lipti toliau. Ir nereikia baimintis, tai natūralus organizmo atsakas į deguonies trūkumą, padedantis prisitaikyti ir išgyventi. Tokiu būdu daugiau pasisavinama deguonies iš oro, daugiau jo patenka į kraują. Kvėpavimas intensyvėja iš lėto 4 – 7 dienas esant tame pačiame aukštyje.
Tačiau dažnėjantis kvėpavimas sumažina ląstelių kvėpavimo produkto – anglies dvideginio (CO2) kiekį kraujyje, keičiasi organizmo terpės pH, kraujas tampa šarminis. Šis procesas atvirkščiai veikia smegenis, jos lėtina kvėpavimą. Čia jau pavojinga situacija, nes lėtesnis kvėpavimas lems ir mažesnio deguonies kiekio patekimą į organizmą. Į šią situacija per 24 – 48 valandas sureaguoja inkstai, padėdami pašalinti bikarbonatų jonus (HCO3-). Nors intensyvėja šlapimo gamyba, tačiau tuo pat metu rūgštėja organizmo terpė ir vėl intensyvėja kvėpavimas, vyksta aklimatizacija.
Kitas greitai atsirandantis pokytis: dažnesnis širdies susitraukimo dažnis, kartais netgi didėjantis kraujo spaudimas. Šiuo būdu intensyvėja kraujotaka ir organizmo ląsteles greičiau pasiekia deguonies prisotintas kraujas. Vis tik širdis nors ir greičiau susitraukinėdama, nėra perkraunama, nes dėl sumažėjusio kraujo tūrio (taip nutinka suintensyvėjus šlapimo gamybai ir prisidėjus dehidracijai), turi išstumti mažesnį kraujo kiekį (sumažėja arba nepakinta smūginis širdies tūris). Todėl net ir didelėse aukštumose stipriai sumažėjus deguonies kiekiui kraujyje, širdies infarktai nėra būdingi sviekiems asmenims.
Dauguma žino, kad aklimatizacijos metu padidėja hemoglobino (raudonuosiuose kraujo kūneliuose esantis baltymas, dalyvaujantis deguonies pernešime) kiekis kraujyje. Taip, iš tiesų, jau pirmosiomis dienomis pastebėtas didesnis hemoglobino kiekis kraujo mėginiuose. Tačiau taip nutinka pradžioje dėl “sutirštėjusio” kraujo (suintensyvėjus šlapimo susidarymui, vystosi dehidracija). “Tirštesnis” kraujas lėčiau juda kraujagyslėmis ir didesnis hemoglobino kiekis nelabai turi didelės reikšmės deguonies pasisavinimui šiuo atveju. Visai kitas reikalas prasideda po 4 – 5 dienų aukštikalnėse, kai į kraują patenka visai švieži raudonieji kraujo kūneliai – eritrocitai, kurių intensyvesnę gamybą kaulų čiulpuose suaktyvina hipoksija. Dabar kraujyje iš tiesų padidėja hemoglobino kiekis. Ir jeigu palaikomas tinkamas skysčių balansas (atkreipkite dėmesį, kaip svarbu vartoti daug skysčių kalnuose!), su jo pagalba daug daugiau deguonies yra pernešama audiniams. Žinoma, eritrocitų ir hemoglobino gamybai reikalingos geros geležies atsargos, tad prieš kelionę verta pasitikrinti kraują ir galbūt netgi pavartoti geležies papildų. Ypač tai aktualu moterims.
Turint omeny šiuos pokyčius, verta atsižvelgti į kalnų medikų rekomendacijas, kylant į kalnus. Ypač jeigu norima aukštikalnėse sėkmingai išbandyti savo jėgas lipant uolomis ar ledu, ar pasiekti tokius aukščius, kur susiduriama su aklimatizacijos ribomis. Kitoje dalyje aptarsiu aklimatizacijos rekomendacijas ir profilaktikos galimybes.
Literatūra:
- R. C. Roach, J. S. Lawley, P. H. Hackett. High-altitude physiology. Auerbach’s Wilderness Medicine E-book. P. H. Aurbach. Elsevier. 2017
- John B. West, Robert B. Schoene, Andrew M. Luks and James S. Milledge. High Altitude Medicine and Physiology. 5th edition, 2013