Kodėl aukštis virš 8000 metrų vadinamas “mirties zona”? Ar yra aukščio riba, virš kurios žmogus nebegali išgyventi? Kur yra žmogaus organizmo prisitaikymo ribos? Kiekvieną kartą eidama į kalnus užduodu sau šiuos klausimus. Ir tikiu, ne vienas alpinistas klausia savęs: “kur yra mano ribos?” Žingeidumu pagrįstas mūsų mokslas. Pažiūrėkime, ką jis sako apie žmogaus organizmo prisitaikymo ribas aukštikalnėse.
Aukščiausia nuolatos gyvenama gyvenvietė pasaulyje yra auksakasių miestelis La Rinconada, esantis Peru Andų kalnyne maždaug 5100 metrų aukštyje. Jame paskutiniu metu dėl išaugusios aukso kainos gyvena apie 30 000 gyventojų. Nepaisant atšiaurių sąlygų, geras užmokestis vilioja neturtingus Pietų Amerikos gyventojus. Panašiame aukštyje yra vos keli kaimai Tibete. Kitos pasaulio aukštikalnių gyvenvietės yra keliais šimtais ar tūkstančiais metrų žemiau, kur gyvenimo sąlygos kur kas geresnės [1]. Prie sudėtingų oro sąlygų (šalčio, stiprių vėjų, padidėjusios saulės radiacijos), skurdžios augmenijos (trūksta medienos kurui, negalima auginti javų, kitų augalinių kultūrų, ribotos gyvulininkystės galimybės) prisideda ir žemo slėgio įtakotas deguonies trūkumas. Praeitame šimtmetyje pradėjus šturmuoti aukščiausias pasaulio viršukalnes buvo pastebėta, kad sumažėja alpinistų svoris, prastėja apetitas, ilgiau išlieka nuovargis, silpnėja valia, atsiranda nelogiški sprendimai, o elementariems darbams, kaip batų užsirišimas ar kačių užsidėjimas, prireikia daugiau laiko. Žinoma, kalnuose retai kada gali išvengti fizines ir psichines organizmo savybes įtakojančių veiksnių, kaip skysčių ar maisto trūkumas, šaltis ar pervargimas. Vis tik pastebėta, kad net išvengus anksčiau minėtų veiksnių, aukštesniame nei 5500 metrų aukštyje prasideda organizmo nykimas, priklausantis nuo hipoksijos lygio. Ir kuo aukštis virš jūros lygio didesnis, kuo atmosferos slėgis mažesnis, o hipoksija gilesnė, tuo greičiau vystosi organizmo išsekimas, vedantis prie mirties. Ir čia prieiname ribą – “mirties zoną”, kur aukštis virš jūros lygio yra > 8000 metrų ir žmogus be papildomo deguonies gali išgyventi vos kelias paras.
Apetito stoka ir svorio mažėjimas
Kintantis svoris – tai vienintelis objektyviai išmatuojamas pokytis, būdingas aukštikalnių išsekimui. Svorio kritimas dėl apetito stokos ir sumažėjusio energijos gavimo su maistu pastebėtas daugelio aukštuminių ekspedicijų dalyvių. Garsiosios “Sidabrinės trobelės” (angl. Silver Hut) ekspedicijos metu 1960 – 1961 metais mokslininkai praleido 6 mėnesius Himalajų kalnuose 5800 metrų aukštyje kasdien sau atlikdami įvairius fiziologinius matavimus. Jie pastebėjo ir aprašė apetito sumažėjimą ir svorio kritimą vidutiniškai 0,5 – 1,4 kg per savaitę. Vidutiniškai per šį laikotarpį tyrimo dalyviai neteko 5,8 kg svorio [2]. Reikia pastebėti, kad didesniame nei 5500 metrai aukštyje svorio mažėjimas 73% priklauso nuo raumenų masės netekimo ir tik 27% nuo riebalinio audinio mažėjimo [3]. Nors raumenų masės praradimas neatrodo viliojantis, tačiau šis procesas gali padėti prisitaikyti prie hipoksijos. Pastebėta, kad sumažėja ne raumenų ląstelių skaičius, bet jų fibrilių diametras, todėl santykinai padidėja kapiliarų (smulkiųjų kraujagyslių) tankis bei pagerėja raumenų aprūpinimas deguonimi.
Dėl ko mažėja kūno svoris, mokslininkai kol kas tik spėlioja. Žinoma, svarbiausia prisideda apetito stoka, būdingesnė rytinėms valandoms, tam tikriems (ypač konservuotiems, džiovintiems) maisto produktams bei varijuojanti tarp skirtingų individų. Pastebėta, kad sumažėja skonio jutimai, galintys įtakoti ir apetito nebuvimą. Energijos poreikis aukštikalnėse yra padidėjęs, todėl nepakankamai jos gaunant su maistu, natūralu, kad bus naudojami organizmo resursai. Spėjama, kad prisideda pablogėjęs maistinių medžiagų pasisavinimas žarnyne (malabsorbcija), tačiau nėra pakankamai tikslių tyrimų, patvirtinančių šią teoriją.
Kiti aukštumų išsekimo požymiai
Dideliuose aukščiuose juntamas didesnis nuovargis menkos fizinės veiklos metu, kartais net ramybėje, o atsigauti reikia kur kas daugiau laiko.
Dėl deguonies stygiaus smegenų ląstelėse lėtėja ir trinka įvairios protinės ir fizinės funkcijos. Aukštuminių ekspedicijų dalyviai pasakoja, kad elementarūs buities darbai, kaip apsirengimas, primuso užkūrimas ir vandens tirpdymas, užtrunka žymiai ilgiau nei nedideliuose aukščiuose. Kur kas sunkiau apskaičiuoti maisto išteklius ar deguonies likutį balione. Dažniau pasitaiko klaidingų sprendimų, susijęs su orientavimusi vietovėje, žygio planavimu atsižvelgiant į kintančias oro sąlygas. Neretai atbunka emocijos, silpnėja valia. Labai būdingas mieguistumas, kai net energingiausi žmonės praleidžia dienas savo palapinėse tiesiog gulinėdami (nes miegas irgi nėra pats geriausias). Jiems labai sunku pradėti naujas užduotis. O keisti planus susiklosčius nepalankioms situacijoms tampa ypač sudėtinga. Netikslus situacijos vertinimas ir klaidingų sprendimų priėmimas, žinoma, lemia didesnę traumų bei nelaimingų įvykių tikimybę. Tuo tarpu “mirties zonoje” elementarios savęs apsitarnavimo funkcijos (pirštinių užsimovimas, priedangos susiradimas, sniego tirpdymas ir panašiai) gali būti tokios sudėtingos, kad mirtis dėl badavimo, skysčių trūkumo, sušalimo ar neurologinės funkcijos sutrikimų ištiks per kelias dienas [4].
Pagalbos tokiuose aukščiuose taip pat sunku tikėtis netgi iš ištikimiausių bendražygių. Po 1953 metų Everesto ekspedicijos M. P. Ward’as pasakojo, kad ant Lhotsi šlaito matant išsekusį bendrakeleivį Tom’ą Bourdilon’ą, išsprūdo tik vienintelis komentaras: “Vargšas senis Tomas, jam jau gana!” Kai tuo tarpu žemesniuose aukščiuose tikrai būtų bandę pagelbėti nelaimėliui draugui [5].
Literatūra:
- https://en.wikipedia.org/wiki/List_of_highest_towns_by_country?wprov=sfti1
- J. S. Milledge The Silver Hut expedition 1960 – 1961. High Altitude Medicine and Biology. Vol 11. Nr2. 2010
- Boyer, S.J. and Blume, F.D. (1984) Weight loss and changes in body composition at high altitude. J. Appl. Physiol. 57, 1580–5.
- John B. West, Robert B. Schoene, Andrew M. Luks and James S. Milledge. High Altitude Medicine and Physiology. 5th edition, 2013.
- Pugh, L.G.C.E. and Ward, M.P. (1956) Some effects of high altitude on man. Lancet 2, 1115–21.