Alpinistai pasakoja, jog buvo tokių atvejų, kai išsiruošus į kalnų žygį dar saulei nepatekėjus, staiga pradeda stipriai skaudėti akis, atsiranda svetimkūnio pojūtis akyse, akys ašaroja, sunku atsimerkti, sutrinka regėjimas. Suprantama, tai labai nepatogi, nemaloni ir net gąsdinanti situacija kalnuose. Apie jokį žygį nebegali būti net kalbos. Tuo tarpu turbūt daugelis pagalvos ir apie evakuaciją į gydymo įstaigą. Vis tik jeigu išsiaiškintume, kad dieną prieš pacientas nedėvėjo akinių nuo saulės, ar jo akiniai nebuvo pritaikyti dideliam ultravioletinių spindulių kiekiui, suprastume, kad ši būklė laikina ir savaime praeinanti per 24 – 72 valandas, jeigu tinkamai pasirūpinsime pažeistomis akimis.
Šviesa mūsų akims būtina, kad galėtume gauti ir apdoroti aplinkinę informaciją. Paradoksalu, tačiau šviesa, o tiksliau tam tikras tam tikrų šviesos bangų kiekis kenkia mūsų akims, sukeldamas įvairias akių ligas, kaip katarakta, senatvinė makulos (dėmės) degeneracija ar vokų piktybiniai navikai. Daugelio šių ligų atsiradimui turi įtakos kumuliacinis šviesos bangų poveikis akims. Tuo tarpu ūmus didelės ultravioletinės radiacijos poveikis gali sukelti fotokeratitą – kažką panašaus į akių ragenos nudegimą.
Kas tos pavojingos šviesos bangos?
Saulės skleidžiama spinduliuotė susideda iš infraraudonųjų (700 – 1200 nm), regimosios šviesos (400 – 700 nm), ultravioletinių (100 – 400 nm) ir jonizuojančiųjų (rentgeno, gama ir kosminių) bangų spektrų. Jonizuojančiosios bangos neprasiskverbia pro Žemės atmosferą, tad mūsų beveik ir nepasiekia. Infraraudonieji spinduliai mus šildo. Regimoji šviesa suteikia galimybę regėti pasaulį. Tuo tarpu ultravioletinės (UV) šviesos bangos, turėdamos daug energijos savyje, gali kenkti mūsų organizmams, pradedant nuo odos nudegimų, senėjimo, piktybinių navikų, baigiant ūminiu akių fotokeratitu. Laimei, didelę dalį ultravioletinės spinduliuotės (UVC ir > 90% UVB) sulaiko mūsų žemės stratosferos sluoksnyje esantis ozonas bei deguonis. Žemės paviršių pasiekia tik nedidelė dalis UVB (280 – 320 nm) ir ilgesnieji UVA (320 – 400 nm) spektro spinduliai. Pasaulio Sveikatos Organizacija (PSO) apibrėžia, kad 380 nm ir trumpesni UV spinduliai gali sukelti akių pažeidimus.
Tiesioginiai saulės spinduliai sudaro tik 50% UV spinduliuotės, pasiekiančios mūsų akis. Įtakos daug turi:
- dangų dengiantys debesys, rūkas, išsklaidantys UV spindulius;
- žemės paviršius: štai sniegas gali atspindėti net 90% UV spinduliuotės;
- aukštis virš jūros lygio: kylant į viršų aplinkos UV spinduliuotė didėja apie 4% kas 300 metrų dėl mažėjančios absorbcijos;
- platuma ir metų laikai: akis pasiekiančios UV spinduliuotės kiekis priklauso nuo saulės kampo;
- asmens akiduobių, antakių ir nosies anatomija, ribojanti tiesioginių ir atspindėtų UV spindulių patekimą į akis.
Turbūt dabar aišku, kad alpinistams ir slidininkams ypač didelė rizika susirgti ūminiu fotokeratitu.
Kas nutinka, kai didelė UVB spindulių dozė pasiekia akis?
Akių ragena, ypač ragenos epitelis, sugeria 280 – 300 nm ilgio UVB bangas, taip apsaugodama akis nuo šių daug energijos turinčių spindulių. Tačiau kai šių spindulių dozė viršija slenkstį, didėja reaktyvių deguonies radikalų gamyba epitelyje, sukeldama ląstelių pažeidimus bei uždegiminį procesą ragenoje – fotokeratitą.
Užtenka mažiau nei dviejų valandų UV spinduliuotės, atspindėtos nuo sniego, kad sukeltų fotokeratitą. Pažeidžiamos dažniausiai abejos akys. Pagrindiniai simptomai:
- akių skausmas
- svetimkūnio jausmas akyse,
- ašarojimas,
- akių paraudimas, patinimas,
- šviesos baimė,
- blefarospazmas (vokų spazmas, negalėjimas atsimerkti),
- regos sutrikimas.
Priklausomai nuo pažeidimo, simptomai gali būti silpnai (tik svetimkūnio jausmas akyse ir silpnas ašarojimas) ar stipriai išreikšti (stiprus akių skausmas, negalėjimas atsimerkti, regos sutrikimas). Nors akys gali parausti, ašaroti iš karto po pažeidimo, tipiškai skausmas prasideda praėjus 6 – 12 valandų po spindulių poveikio (dažnai vidury nakties ar ankstyvomis ryto valandomis išeinant į žygį, dar nepatekėjus saulei, todėl neretai nesuprantama tikroji akių ligos priežastis). Tačiau dėl greito ragenos epitelio atisistatymo, simptomai visiškai praeina ir asmuo visiškai pasveiksta po 24 – 72 valandų, o liekamieji reiškiniai yra ypatingai reti.
Kaip padėti fotokeratito atveju?
Pirmiausia, reikia saugoti pažeistas akis nuo tolimesnio UV spindulių poveikio. Dengiamasis akių raištis ar akių tvarsčiai gali žymiai pagerinti būklę. Lengvesniais atvejais užtenka ir tinkamų akinių nuo saulės.
Skausmą galima mažinti šalčio kompresais, geriamaisiais vaistais nuo skausmo (paracetamoliu, ibuprofenu ar kitais).
Drėkinamieji akių lašai (dirbtinės ašaros), ypač turintys savo sudėtyje antioksidantų, yra pirmoji pagalba fotokeratito atveju. Dažnai juos lašinant, skatinamas ragenos atsistatymas. Beje, dirbtinės ašaros aukštikalnėse turėtų būti naudojamos ir kaip keratito apsaugos priemonė, kadangi dėl sauso šalto oro ragena linkusi išsausėti.
Vietiniai anestetikai (nuskausminamieji, kaip inokaino, proksimetakaino akių lašai) neturėtų būti naudojami, nes lėtina epitelio atsistatymą. Tačiau jeigu alpinistui su pažeistomis akimis reikia skubiai nusileisti naudojant alpinistinę techniką žemyn, ar kitose skubių tikslių veiksmų reikalaujančiose situacijose, kur regėjimas yra būtinas saugumui užtikrinti, vietiniai anestetikai gali būti naudojami trumpu laikotarpiu.
Sunkiais fotokeratito atvejais bakterinių akių infekcijų profilaktikai turėtų būti naudojami akių lašai (aliejai) su antibiotikais (moksifloksacino, bacitracino, eritromicino ar kiti).
Cikloplėginiai akių lašai (vaistai, sukeliantys vyzdžio išsiplėtimą) labai efektyviai nuima skausmą, tačiau nėra tinkami naudoti keliaujant kalnuose, kadangi žymiai pablogina regėjimo funkciją.
Kaip apsisaugoti nuo akių pažeidimo UV spinduliais?
Patyrę alpinistai ir slidininkai puikiai žino, kad gera apsauga nuo saulės yra būtina aukštikalnėse. Plačiabrylė skrybėlė ar kepurė su snapeliu apsaugos ne tik akis, bet ir veido bei kaklo odą nuo tiesioginių saulės spindulių bei nudegimo.
Tinkamas akinių nuo saulės pasirinkimas yra turbūt pati efektyviausia apsauga. Svarbu atkreipti dėmesį į akinių formą, dydį bei stiklų absorbcines bei regimosios šviesos pralaidumo savybes. Kasdienėje veikloje naudojami akiniai nuo saulės netinkami alpinizme, ypač ant sniego ar ledyno. Rekomenduojami alpinistinių akinių kriterijai:
- UV spindulių absorbcija – 99 – 100%
- Regimosios šviesos pralaidumas – 5 – 10%*
- Lęšiai – polikarbonatas ar CR-39 (stikliniai atsparesni, bet brangesni ir sunkesni)
- Optinis raiškumas – aiškus vaizdas be iškreipimų
- Rėmeliai – dideli lęšiai, šoninės apsaugos, gerai priglundantys prie veido, stabiliai laikantys judesio metu, patvarūs, lengvi
- Spalva – pilka (neiškreipia spalvų)
* Vairuoti dienos metu galima tik dėvint akinius, kurių šviesos pralaidumas yra > 8%.
Fotochrominiai (šviesos pralaidumą keičiantys priklausomai nuo apšvietimo) akiniai gali būti naudojami alpinizme, jeigu jų šviesos pralaidumas gali siekti 5 – 10%, kaip rekomenduojama aukščiau. Reikia tik atkreipti dėmesį, kad tokį pralaidumą gali pasiekti tik stikliniai fotochrominiai akiniai. Tuo tarpu paskutiniu metu populiarėjančių plastikinių akinių pralaidumas siekia tik apie 20%, o jų gebėjimas prisitaikyti prie apšvietimo galioja tik 1 – 2 metus.
Atšiauriomis sąlygomis (pučiant stipriam vėjui ar stipriai sningant) rekomenduojama nešioti slidininkų akinius (veido kaukes), glaudžiai priglundančius prie veido ir turinčius UV spindulius absorbuojančias sąvybes.
Rinkoje atsirandantys kontaktiniai lęšiai su UV spindulių apsauga gali būti puiki pamaina akiniams nuo saulės. Tačiau juos atsargiai reikėtų naudoti lauko sąlygomis, kur sunku pasirūpinti švara ir apsisaugoti nuo akių infekcijos.