Ūmi kalnų liga. Dažnis ir rizikos veiksniai

Ūmios kalnų ligos dažnis

Ūmios kalnų ligos atsiradimas priklauso nuo daugelio faktorių, tokių kaip pasiektas aukštis, organizmo imlumas, kilimo greitis, preaklimatizacijos lygis. Dėl šių faktorių gausos ir skirtingo tyrimų pobūdžio kalnų ligos dažnis svyruoja nuo 40% iki 90% neaklimatizuotų asmenų, kylančių greičiau nei 500m per parą į 4500 – 6000m aukštį. Tuo tarpu kylant pasyviu būdu (pvz. lėktuvu) į 3000 – 3500m aukštį ūmi kalnų liga pasitaiko 25% – 40% atvejų. Aukštumų smegenų edema pasitaiko 0,5 – 1% keliautojų, kurie kyla į didesnį nei 4200 – 5000m aukštį. Aukštumų plaučių edema pasitaiko 2,5% keliautojų, kurie 5500m aukštį pasiekia per 4 – 6 dienas, tuo tarpu pakilus į tokį aukštį oro transportu, plaučių edemos dažnis padidėja iki 15,5% (1)

Rizikos veiksniai

Dabar pakalbėkime apie rizikos faktorius, lemiančius kalnų ligos atsiradimą. Žinoma, didelė kalnų ligos rizika bus tuomet, jeigu į aukštus kalnus kilsime per greitai. Tad aukštis virš jūros lygio ir pakilimo greitis yra pagrindiniai rizikos veiksniai (2).

• Maggiorini 1990 metais atlikto tyrimo duomenimis, kalnų ligos dažnis Europos alpių trobelėse buvo 9% 2850m aukštyje, 13% 3050m aukštyje ir 34% 3650m aukštyje (3).
• Honigman 1993 metais atlikto tyrimo duomenimis, kalnų ligos dažnis tarp turistų, kylančių į 1900 – 2400m aukščio Kolorado kalnus siekė apie 25% (4).
• Tuo tarpu ši liga pasitaikė net 53% atvejų, kylant į 4243m aukštyje esantį Pheriche miestelį Nepale (Hackett ir Rennie 1976) (5).
• Skrendant į Luklą (2860m) kalnų liga pasitaikė 49% keliautojų, tuo tarpu pasiekiant šį miestelį pėsčiomis – 31% (Hackett ir Rennie 1976) (5).
• Pastebėtas net 68% kalnų ligos dažnis tarp religinių piligrimų, kurie autobusu nuvykdavo į 2000m aukšį, o tada per vieną dieną pakildavo iki 4300m aukštyje esančio šventojo Gosaikundos ežero (Basnyat et al 2000) (6).
• Turbūt vienas iš didžiausių kalnų ligos dažnių yra tarp keliautojų, kylančių į Kilimandžarą, kuris siekia 75 – 77%, ne tik dėl didelio aukščio, bet ir greito pakilimo einant daugeliu maršrutų (Karinen et al 2008, Davies et al 2009) (7, 8).

Svarbus veiksnys yra (pre)aklimatizacija.

• Praleidus 6 – 7 naktis vidutiniame 2200 – 3000m aukštyje sumažėja kalnų ligos rizika pakilus į 4300m aukštį (Beidleman et al 2009, Baggish et al 2010) (9, 10).
• Pakartotinės normobarinės hipoksijos nakties metu (kai prieš kelionę į aukštus kalnus kelias naktis miegama palapinėje ar patalpoje, kurioje dirbtinai sumažinamas deguonies kiekis) gali sumažinti kalnų ligos riziką (11).
• Tarptautinio projekto AltitudeOmics metu (2014) nustatyta, kad aklimatizaciniai pokyčiai organizme po 16 dienų aklimatizacijos tam tikrame aukštyje, apsaugantys nuo kalnų ligos ir pagerinantys fizinį aktyvumą gali trukti iki 3 savaičių (12).
• Palyginus su gyventojais iš žemesnių regionų, žmonėms, gyvenantiems daugiau nei 900m aukštyje kylant į 2000 – 3000m Kolorado kalnus kalnų liga pasitaikė rečiau (8% ir 27%) (4).

Asmens imlumas yra kitas labai svarbus rizikos faktorius.

• Pastebėta, kad kalnų liga sirgę asmenys sirgo šia liga pakartotinai 2 kartus dažniau palyginus su tais asmenimis, kurie šia liga nebuvo sirgę (3). Ar tai susiję su genetiniu paveldimumu, vis dar nežinoma.
• Moterys ir vyrai kalnų liga serga vienodu dažniu.
• Šiek tiek rečiau kalnų liga pasitaiko tarp vaikų ir paauglių (14), bei vyresnių nei 40 – 60 metų amžiaus suaugusiųjų (15).
• Lėtas ventiliacinis atsakas į hipoksiją (kai kvėpavimo dažnis ir gilumas aplinkoje, kurioje sumažėjęs deguonies kiekis ar slėgis, intensyvėja lėtai) gali turėti įtakos kalnų ligos atsiradimui (16).

Kai kurios lėtinės ligos ir būklės gali turėti įtakos, tačiau tikrai ne visos.

• Lėtinės plaučių ligos (sunki obstrukcinė plaučių liga, įgimtos plaučių kraujagyslių anomalijos, plautinė hipertenzija) turi įtakos aukštumų plaučių edemos išsivystymui, taip pat gali didinti ūmios kalnų ligos riziką (4).
• Nutukimas gali turėti įtakos kalnų ligos atsiradimui (greičiausiai dėl pablogėjusio kvėpavimo (obstrukcinės ir centrinės apnėjos) nakties metu) (17).
• Tuo tarpu bronchine astma, širdies ir kraujagyslių ligomis ar cukriniu diabetu sergantys keliautojai neserga kalnų liga dažniau, nei sveiki žmonės (1).

Rūkymas ir alkoholio vartojimas neturi įtakos kalnų ligos atsiradimui (1).

Fizinis pasirengimas ir aktyvumas

• Nors geras fizinis pasirengimas yra būtinas keliaujant kalnuose (padidina saugumą sudėtingomis kalnų sąlygomis, apsaugo nuo pervargimo, padidina sunkios fizinės veiklos toleranciją), tačiau jis neapsaugo nuo kalnų ligos.
• Ar fizinė veikla kalnuose padidina kalnų riziką, nėra aišku, nors ir rekomenduojama pirmąją dieną vengti pervargimo (1, 2).

Ar galima prognozuoti kalnų ligos atsiradimą?

Yra didelė tikimybė, kad asmenims, kurie praeityje sirgo kalnų liga, pakilus į tą patį aukštį pasikartos šios ligos simptomai. Sudėtingiau prognozuoti šios ligos atsiradimą asmenims, pirmą kartą kylantiems į kalnus. Nors siūloma įvairūs vertinimo modeliai, tačiau vertinimui naudojamos priemonės (fizinio krūvio tolerancijos, SO2 ir VO2max matavimai kvėpuojant sumažinto deguonies kiekio dujomis ar naudojant hipobarines kameras) yra brangios ir sunkiai prieinamos daugeliui keliautojų (1, 2).

Literatūra:

1. Luks AM, Swenson ER, Bärtsch P. Acute high-altitude sickness. Eur Respir Rev 2017; 26: 160096
2. John B. West, Robert B. Schoene, Andrew M. Luks and James S. Milledge. High Altitude Medicine and Physiology. 5th edition,  2013
3. Maggiorini, M., Buhler, B., Walter, M. and Oelz, O. (1990) Prevalence of acute mountain sickness in the Swiss Alps. BMJ 301, 853–5.
4. Honigman, B., Theis, M.K., Koziol-McLain, J. et al. (1993) Acute mountain sickness in a general tourist population at moderate altitudes. Ann. Intern. Med. 118, 587–92.
5. Hackett PH, Rennie D, Levine HD. (1976) The incidence, importance, and prophylaxis of acute mountain sickness. Lancet 27;2(7996):1149-55.
6. Basnyat, B., Subedi, D., Sleggs, J. et al. (2000) Disoriented and ataxic pilgrims: an epidemiological study of acute mountain sickness and high-altitude cerebral edema at a sacred lake at 4300m in the Nepal Himalayas. Wilderness. Environ. Med. 11, 89–93.
7. Karinen, H., Peltonen, J. and Tikkanen, H. (2008) Prevalence of acute mountain sickness among Finnish trekkers on Mount Kilimanjaro, Tanzania: an observational study. High Alt. Med. Biol. 9, 301–6.
8. Davies, A.J., Kalson, N.S., Stokes, S. et al. (2009) Determinants of summiting success and acute mountain sickness on Mt Kilimanjaro (5895 m). Wilderness Environ. Med. 20, 311–17.
9. Beidleman BA, Fulco CS, Muza SR, Rock PB, Staab JE, Forte VA, et al. Effect of six days of staging on physiologic adjustments and acute mountain sickness during ascent to 4300 meters. High Alt Med Biol. 2009;10(3):253–60.
10. Baggish AL, Fulco CS, Muza S, Rock PB, Beidleman B, Cymerman A, et al. The impact of moderate-altitude stag- ing on pulmonary arterial hemodynamics after ascent to high altitude. High Alt Med Biol. 2010;11(2):139–45.
11. Dehnert C, Bohm A, Grigoriev I et al. Sleeping in moderate hypoxia at home for prevention of acute mountain sickness (AMS): A placebo-controlled, randomized double-blind study. Wilderness Environ Med 2014;25:263-271.
12. Andrew W. Subudhi et al. AltitudeOmics: The Integrative Physiology of Human Acclimatization to Hypobaric Hypoxia and Its Retention upon Reascent, PLoS ONE (2014).
13. Schneider M1, Bernasch D, Weymann J, Holle R, Bartsch P. Acute mountain sickness: influence of susceptibility, preexposure, and ascent rate. Med Sci Sports Exerc. 2002 Dec;34(12):1886-91.
14. Kriemler S, Bürgi F, Wick C, et al. Prevalence of acute mountain sickness at 3500 m within and between families: a prospective cohort study. High Alt Med Biol 2014; 15: 28–38.
15. Honigman B, Theis MK, Koziol-McLain J, et al. Acute mountain sickness in a general tourist population at moderate altitudes. Ann Intern Med 1993; 118: 587–592.
16. Richalet JP, Larmignat P, Poitrine E, et al. Physiological risk factors for severe high-altitude illness: a prospective cohort study. Am J Respir Crit Care Med 2012; 185: 192–198.
17. Ri-Li G, Chase PJ, Witkowski S, et al. Obesity: associations with acute mountain sickness. Ann Intern Med 2003; 139: 253–257.