Istorija

Istorija

Kai ruošiamės į žygį, ar jis būtų Lietuvos miškuose, ar Himalajų kalnuose, turbūt pirmiausia visada pagalvojame, kaip nesušalti. Puikiai visi žinome, kad nereikia žemos minusinės oro temperatūros ir sniego kalnų, kad pajustume diskomfortą dėl šalčio. Žmogaus organizmas evoliucijos metu fiziologiškai prisitaikė išgyventi tik siaurose tropinių juostų temperatūrų ribose. Tačiau dėl išmoktos ir karta iš kartos perduodamos elgsenos, žmonija sėkmingai gyvena vietovėse, kur oro temperatūra nukrinta gerokai žemiau nulio.

Šiuo straipsnių rinkiniu papasakosiu, kaip žmogaus organizmas reaguoja į šaltį, kas vyksta, kai kūno temperatūra nukrenta žemiau 30o, kas dažniausiai įtakoja sušalimą ir žinoma, kaip nesušalti. Bet pirmiausia, ką žmonijos istorija pasakoja apie sušalimą?

Šalčio poveikis ir mirtis dėl hipotermijos (žema kūno temperatūra) žinoma jau daugiau nei 2000 metų. Graikų rašytojas Herodotas 492 metais prieš Kristų aprašė Persų jūrininkų žūtį sudužus laivams: “….vieni buvo pagrobti jų [jūrų pabaisų] ir taip žuvo, kiti buvo nusviesti į uolas; kai kurie nemokėjo plaukti, todėl žuvo, vėlgi kiti žuvo dėl šalčio.” Hipokrato, senovės graikų gydytojo raštuose randama hipotermijos aprašymų: “..šaltis sukelia traukulius, sustingimą, gangreną, karštligišką drebulį. … šaltis kenkia kaulams, dantims, nervams, galvos ir stuburo smegenims.” O 218 metai prieš Kristų, romėnų karvedys Hanibalas prarado daugiau nei 20 000 karių eidamas per Alpes dėl šalčio.

Istorijos žinoma, kad šaltis ir jo sukelti pažeidimai nulėmė daugelio mūšių baigtį. Turbūt vienas iš geriausiai žinomų, yra Napoleono armijos pralaimėjimas Rusijoje 1812 metais, bei beveik 600 tūkstančių karių žūtis mūšiuose, dėl bado, išsekimo, ligų ir žinoma, šalčio. Napoleono karius lydėjęs prancūzų gydytojas Moricheau-Beaupre labai tiksliai aprašė hipotermiją bei karių likimą: “…Išblyškę ir prislėgti išsekimo, jie alpo ir mirė, išsitiesę ant sniego. Kiti.. buvo apimti drebulio, kurį greitai keitė malonus nuovargis ir mieguistumas. Juos galėjai stebėti be tikslo einančius: vargiai jie galėjo suprasti, ką jiems sakai. Galiausiai, kai jau nebegalėjo paeiti, neturėdami nei jėgų, nei valios, jie krisdavo ant kelių… Dauguma šių nelaimėlių kurį laiką praleisdavo šioje pozoje, kovodami su mirtimi. Nukritus, jiems buvo nebeįmanoma savo jėgomis pakilti. Jų pulsas silpnas ir vos juntamas; kvėpavimas retas ir vargiai jaučiamas vienų, kitų lydimas skundo ir dejonės. Kartais akys būdavo atmerktos, fiksuotos, žvilgsnis bukas ir laukinis, o smegenys apimtos tylaus delyro…”

Taip pat jau seniai pastebėta, kad sušalimas gali imituoti mirtį. To paties prancūzų gydytojo Moricheau-Beaupre rašyta: “Bendras sušalimas… parodo tobulos mirties vaizdą; tačiau kai kurie asmenys, rasti bejausmiai ir sustingę, buvo atgaivinti po dvidešint keturių ar keturiasdešimt aštuonių valandų.”

Vis tik hipotermijos tyrinėjimų negalėjo būti, kol 1866 metais nebuvo atrastas pakankamai mažas termometras greitai galintis pamatuoti kūno temperatūrą. O jau 1868 metais Wunderlich’o išleido straipsnį, kuriame nagrinėjo beveik 25 tūkstančių pacientų temperatūrų pokyčius 32 ligų metu. Jis atpažino ir žemos oro temperatūros reikšmę kūno temperatūros pokyčiams bei išgyvenamumui.

Pirmieji moksliniai hipotermijos tyrinėjimai su gyvūnais ir žmonėmis buvo atlikti jau 18 amžiuje. Tačiau detalesni tyrimai pradėti tik 20 amžiaus pradžioje, kai atpažinta klinikinė hipotermijos svarba. Tuo metu buvo tyrinėjama terapinė hipotermija. Bendras kūno atšalimas taikytas ne tik karščiavimo, bet ir vėžio, skausmo, priklausomybės narkotikams, leukemijos, šizofrenijos gydymui, atpažinta jo nauda širdies ir kraujagyslių operacijų metu. Vis tik tuo pat metu buvo atliekami ir skandalingiausi nacių tyrinėjimai koncentracijų stovyklose. 1941-1942 metais Dachau ir Aušvico stovyklose vyko žiaurūs bandymai su kaliniais. Vieni nuogi buvo laikomi kelias valandas iki -6o C oro temperatūroje, kiti mirkomi kelias valandas lediniame vandenyje. Taip pat buvo tyrinėjami ir įvairūs atšildymo metodai. Kai kurie sušalę kaliniai buvo metami net į verdantį vandenį. Žinoma, tokių eksperimentų metu dauguma aukų žūdavo.

Netrukus atpažintas ir nedidelio šalčio (teigiamos oro temperatūros) vaidmuo vystantis bendram sušalimui, taip pat apibrėžta antrinė hipotermija, išsivystanti dėl tam tikrų ligų, vaistų ar toksinių medžiagų įtakos.

Dabar pirminė hipotermija civilizuotoje visuomenėje nėra dažna sveikatos problema ir mirties priežastis dėl pagerėjusių gyvenimo sąlygų ir supratimo. Dažniau ji pasitaiko tarp benamių miesto gyventojų bei ekstremalaus sporto ir kelionių entuziastų. Didesnės sušalimo rizikos grupei priklauso ir alpinistai. Žinoma ne viena liūdna istorija, kai blogos oro sąlygos (čia prie žemos oro temperatūros prisideda ir stiprus vėjas bei sniego audros) nulėmė tragišką alpinistų ar kalnų žygeivių žūtį. Daugeliu atveju pagrindinė mirties priežastis buvo hipotermija.

1971 metais lapkričio mėnesį šeši 15 metų moksleiviai ir du jų vadovai buvo užklupti sniego audros ekspedicijos Škotijos kalnuose metu. Dėl blogo oro po atviru dangumi grupė turėjo praleisti 2 paras. Deja, gelbėtojai rado 5 vaikus ir vieną vadovą jau mirusius, kai likę du gyvieji buvo gilioje hipotermijoje.

1974 metais vasarą dėl sniego audros ant Avicenos (Lenino) viršukalnės žuvo pirmoji Sovietų Sąjungos 8 moterų alpinisčių komanda. Nepaisant meteorologų įspėjimų, alpinistės pasiekė viršūnę, kur jas ir užklupo audra. Nusileidimas tokiomis sąlygomis buvo neįmanomas, todėl jos nusprendė audrą pralaukti viršūnėje. Stiprus vėjas nupūtė palapines. Neturėdamos kastuvų, alpinistės negalėjo įsirengti užuovėjos. Vėliau kai kurios bandė leistis. Vis tik pasibaigus audrai, žemiau audrą pralaukę amerikos alpinistai, tęsę savo kelionę, rado visas aštuonias alpinistes žuvusias, daugumą dėl hipotermijos.

Everesto įkopimų istorijoje žinoma 1996 metų tragedija, kai gegužės 10 dieną žuvo net 8 alpinistai. Dėl įvairių priežasčių tą dieną susidarė “kamštis” ties Hillary laiptu, todėl daugelis alpinistų viršūnę pasiekė gerokai po 14 valandos. Jiems leidžiantis užklupo audra, kuri ir nulėmė daugelio likimą. Keli sušalo, keli užsimušė. Įdomu tai, kad 5 žmonių grupelės buvo išsiųsta gelbėti. Tris iš jų pavyko saugiai pargabenti, du buvo nuspręsta palikti, kadangi jie rasti gilioje hipoterminėje komoje. Kitą dieną dar kartą buvo bandyta gelbėti likusiuosius. Tačiau radus juos abu padengtus ledu, vėl nuspręsta palikti, galvojant, kad abu mirę. Vis tik netrukus vienas iš jų pats sunkiai suvokiamomis valios pastangomis savo nušalusiomis kojomis ir apakęs viena akimi pasiekė ketvirtąją stovyklą. Ši istorija aprašyta ne vienoje knygoje, ja rementis 2015 metais pastatytas meninis filmas “Everestas”.

Grįžti į puslapį “Šalčio poveikis”

Parašyk savo nuomonę

%d bloggers like this: