Apibrėžimai ir skaičiai

Apibrėžkime, ką vadinsime hipotermija, kokios yra jos rūšys ir nuo ko priklauso jos išsivystymas.

Moksliškai hipotermija vadinama organizmo būklė, kai atsitiktinai preoptinio ir priekinio pagumburio branduolių (tarpinių smegenų dalis, atsakinga už įvairius organizmo reguliacinius procesus, tame tarpe ir termoreguliaciją) temperatūra nukrenta 2°C (normali temperatūra šiose smegenų dalyse yra 37,2° – 37,7°C).

Paprastai tariant, kai kūno temperatūra sumažėja iki 35°C. Tik norėčiau atkreipti dėmesį, kad čia kalbama apie “vidinę” kūno temperatūrą. Tai yra apie vidinių kūno organų – smegenų, širdies, plaučių – temperatūrą, kuri gali skirtis nuo paviršiaus odos temperatūros dėl tų pačių termoreguliacinių mechanizmų, kaip odos kraujagyslių susitraukimo bei šilumos mainų tarp odos ir oro. Todėl matuojant temperatūrą pažastyse ar netgi burnos ertmėje sušalusiam žmogui, rodmenys neatspindės vidinės kūno temperatūros. Tam reikalingi specialūs žemą temperatūrą fiksuojantys termometrai, kurie Lietuvoje prieinami tik ligoninėse.

Kalbant apie skaičius, nacių atliktų tyrimų metu Dachau koncentracijos stovykloje nustatyta, kad žmogus miršta, kai jo vidinė kūno temperatūra nukrenta iki 25°C. Tačiau istorija žino išgyvenusių net gilesnę hipotermiją. Žemiausia kada nors registruota temperatūra sėkmingai išgyvenusio atsitiktinę hipotermiją žmogaus, buvo 13,7°C. Tuo tarpu žemiausia kada nors pasiekta terapinė hipotermija buvo 9°C, po kurios pacientas išgyveno.

Skiriamos kelios hipotermijos rūšys:

• pirminė arba atsitiktinė hipotermija, kurią lemia išorinės oro sąlygos bei žema temperatūra
• antrinė hipotermija, kurią lemia įvairios ligos, toksinės medžiagos bei vaistai, sutrikdantys organizmo termoreguliacinius procesus
• terapinė hipotermija, dirbtinai sukeliama įvairių medicininių operacijų ir procedūrų metu, kai reikia sulėtinti organizmo medžiagų apykaitą, taip apsaugant ląsteles nuo žūties.

Čia mes kalbėsime daugiau apie pirminę hipotermiją, kuri yra labiau aktuali sveikiems žmonėms, mėgstantiems ekstremalų sportą. Vis tik kas “padeda” sušalti sveikiems organizmams?

• Oro (ar vandens) temperatūra – turbūt pagrindinis veiksnys, tačiau ne vienintelis. Tikrai nereikia labai žemos temperatūros, kad pradėtų vystytis hipotermija.
• Nepalankios oro sąlygos: lietus ar sniegas, stiprus vėjas – šie veiksniai pagreitina šilumos atidavimą konvekcijos bei garavimo būdu.
• Fizinis išsekimas, nuovargis, miego trūkumas.
• Dehidracija.
• Maisto stoka, hipoglikemija – šie faktoriai sumažina organizmo šilumos gamybą, taip pat gali keisti prisitaikomąjį elgesį. Jie aktualūs įvairių sportinių varžybų, intensyvių treniruočių ir ekstremalių žygių metu. 1964 metais Anglijoje vykusių ėjimo pelkėmis varžybų metu dėl hipotermijos žuvo net 3 dalyviai. Nors oro temperatūra nebuvo žemesnė nei 8°C, liūtis ir stiprus vėjas bei fizinis išsekimas varžybų metu nulėmė tokią dalyvių baigtį.
• Tam tikrų medikamentų ar alkoholio vartojimas (apie alkoholio poveikį papasakosiu atskirame straipsnyje).
• Amžius – greitai sušąla kūdikiai ir seni žmonės.
• Kūno sudėjimas – greičiau sušąla liekni ir raumeningi asmenys, nei turintys šiokį tokį poodinį riebalų sluoksnį.
• O ypač šaltis negailestingas arogantiškiems ir ambicingiems žmonėms, kurie, siekdami savo tikslų, ignoruoja šaltį bei oro sąlygas.
• Taip pat pavojingas yra nežinojimas. Todėl gydytojų (tame tarpe ir kalnų gydytojų) užduotis yra pasakoti žmonėms apie šalčio poveikį bei jo keliamą pavojų.

Literatūra:

1. D. N. Danzl, M. R. Huecker. Accidental Hypothermia. Auerbach’s Wilderness Medicine E-book. P. H. Aurbach. Elsevier. 2017
2. Gilbert M, Busund R, Skagseth A, Nilsen PA, Solbo JP. Resuscitation from accidental hypothermia of 13.7 degrees C with circulatory arrest. Lancet. Jan 29, 2000;355(9201):375-376.
3. https://www.outsideonline.com/2152131/freezing-death

Grįžti į puslapį “Šalčio poveikis”