Įsivaizduokime, kad esame miške šaltą žiemos vakarą. Oro temperatūra apie – 15°C, pučia nestiprus vėjas, drėgna. Neturime nei laužo, nei priedangos. Esame apsirengę tik taip, kaip šiuo momentu, skaitydami šį straipsnį: be kepurės ir pirštinių, be rimtesnės striukės ar palto, lengvi batai ar namų apavas. Suprantama, greitai pajusime, kad darosi šalta.
Pirmiausia turbūt pradės šalti rankų, o gal ir kojų pirštai, veidas ir ausys. Jausime skausmą atvirose kūno vietose. Jos pabals, vėliau darysis nebejautrios. Šaltyje susitraukia odos ir paviršutinių audinių kraujagyslės, taip bandydamos išsaugoti kūno šilumą: šiltas kraujas cirkuliuoja vidiniuose organuose, tuo tarpu tik mažas jo kiekis bepatenka į paviršiaus kraujagysles, todėl neatiduodama šiluma. Žinoma, to kaina yra nušalimai. Apie juos rašysiu kitame straipsnyje.
Greitai padažnės kvėpavimas, pulsas. Atsiras nerimo, panikos jausmas, pradėsime blaškytis, bandydami ieškoti prieglobsčio. Mintimis ieškosime galimybių dingti iš šaltos aplinkos. Galbūt bėgdami, šokinėdami, judėdami, tai yra naudodami valingą raumenų darbą bandysime sušilti. O galbūt atvirkščiai, susiriesime į kamuoliuką, kaip galima arčiau kūno laikydami šąlančias rankas. Tai prisitaikomasis organizmo elgesys šaltoje aplinkoje. Pajutusios krintančią kraujo temperatūrą, žmogaus smegenys aktyvuoja simpatinę nervų sistemą, padidėja adrenalino, tiroksino ir kitų medžiagų apykaitą stimuliuojančių hormonų gamyba. Taip pat aktyvuojami tie smegenų centrai, kurie atsakingi už žmogaus prisitaikomąjį elgesį.
Vis tik kūno temperatūra kris toliau iki 35°C. Žmogaus organizmas mes į kovą paskutinį ir svarbiausią ginklą – atsiras nevaldomas drebulys. O drebėję nuo šalčio turbūt esame visi. Nelabai malonus jausmas, tiesa? Vis tik, labai efektyvus mechanizmas, geresnis už valingą raumenų darbą fizinio krūvio metu. Susitraukinėdami raumenys gamina labai daug šilumos. Žinoma, organizmo atsargų sąskaita. Tad jeigu sušalęs žmogus dreba – labai gerai. Jį reikia šildyti šiltais skysčiais, maistu (jei gali praryti), šiltais apklotais, apsaugant nuo tolimesnio šilumos praradimo bei kompensuojant organizmo maisto atsargas.
Tačiau mes tokios pagalbos žiemos miške nesulaukiame, drebame susirietę į kamuoliuką, nes fizinių, o vėliau ir valios jėgų nebelieka niekam daugiau. Nors anksčiau galvojome, kad be mūsų daugiau niekas daugiau mūsų neišgelbės, dabar pradedame galvoti, kad gal nereikia nieko daryti, o tik laukti. Laikas viską sutvarkys. Juk vis tiek neturim jėgų. Gal netgi geriau atsigulti ant žemės ir tiesiog pailsėti, nes tas drebulys išsunkė visas jėgas. Nelogiškas elgesys, tiesa? Juk atsigulus ant šaltos žemės dar greičiau šalsime. Tačiau sąmonė ir mąstymas po truputį pradeda blėsti, lėtėti. Mūsų elgesys darosi nebeadekvatus esančioms sąlygoms. Jeigu mūsų kas paklaustų, kaip mes čia atsidūrėme, nesugebėtume atsakyti dėl sutrikusios atminties. O ir kalba mūsų tik nerišlus vablenimas. Šąlančiose smegenyse medžiagų apykaita lėtėja.
Kūno temperatūra pasiekia 33°C. Mums jau nebesvarbu, kad mums šalta ir kad galime žūti. Gulim sau ramiai vis dar nežmoniškai varginančiai drebėdami, o mintyse tik labai stiprus noras šlapintis. O gal net ir pasišlapiname į kelnes, juk taip paprasčiau, nereikia keltis, ieškoti priedangos ar eikvoti jėgų kelnių nusimovimui. Dėl lėtėjančios smegenų veiklos tampame apatiški. O dėl susiaurėjusių paviršinių kraujagyslių, didėja kraujo apykaita inkstuose, todėl intensyvėja šlapimo susidarymas. Ir perpildyta šlapimo pūslė duoda apie save žinoti.
Drebėti nustosime tik kūno temperatūrai nukritus iki 31°C (nors gali skirtis įvairiais atvejais). Va tada jau mes būsime gilioje bėdoje. Išsijungs paskutinis šilumos gamybos mechanizmas. Tapsime lyg varliagyviai – poikilotermikai. Tai reiškia, toliau mūsų kūno temperatūra tik kris, kol susilygins su aplinkos temperatūra (- 15°C – prastos prognozės). Sąmonė panirs į stuporą – gilaus nejudrumo būklę, kai mus bus sunku pažadinti. Juk taip malonu tiesiog gulėti! Mūsų sąmonėje dominuos haliucinacijos. Kažkuriuo momentu gali pasirodyti, kad esame apimti nepakenčiamo karščio, kad degame. Dėl to galime pradėti netgi nusirenginėti. Tai vadinamasis paradoksinis nusirenginėjimas, stebimas daugeliu hipotermijos atvejų, kai kūno temperatūra pasiekia 29°C. Manoma, kad karščio pojūtį sukelia staiga išsiplėtusios odos kraujagyslės dėl išsekusių termoreguliacinių procesų.
Kai temperatūra nukris iki 28°C – prarasime sąmonę. Mūsų širdis plaks vos girdimai, kvėpavimas bus labai retas. Toliau krentant kūno temperatūrai, išnyks refleksai, nebereaguosime net į skausmą. O širdis taps ledinė: bet koks judesėlis galės sukelti jos mirtiną ritmo sutrikimą – skilvelių virpėjimą. Jos susitraukimai bus tokie reti, kad gelbėtojai turės klausytis kantriai visą minutę, kad išgirstų bent vieną “tuk”. Temperatūrai nukritus iki 18°C, monitoriaus ekrane bus fiksuojama asistolija – širdis nustos plakusi.
Štai ką reiškia mirtinai sušalti.